Gyvenu netoli autobusų stotelės, pro mano langus matosi Stakių bažnyčia, tad pas mane dažnai užeina žmonės ko nors paklausti.
Tas lemtingas 2006 metų lapkričio mėnuo. Beldimas į duris. Pakvietus į kambarį įėjo moteris. Ji mandagiai pasisveikino. Išklausiusi tai, ką ji norėjo sužinoti, atsakiau į kiekvieną jos klausimą. Po to pradėjome kalbėtis atviriau. Pasirodo, ši moteris Vlada Minalgaitė-Biliūnienė – Stakių krašto žmogus. Jos mylima tėviškė – dainomis ir dūdomis garsėjęs Ambručių kaimas. Šiuo metu Vlada gyvena Šilutės rajone Usėnų seniūnijoje, Žemaitkiemyje. Daugiau kaip prieš 20 metų dirbo Žemaitkiemio bibliotekoje. Ji man padovanojo savo sukurtos poezijos knygelę „Rudens paunksmėje“.
V. Biliūnienės eilėraščių rinkinys – pirmas poezijos spindulėlis Usėnų padangėje. Šis spindulys įsižiebė prieš penketą dešimtmečių gimtuosiuose Ambručiuose Jurbarko rajone ir nedrąsiai, bet nuoširdžiai prakalbinta maža giraitė, palaukė, pasveikinta naujai sušvitusi žvaigždė, išlydėtas artimas žmogus. Kiekvienas jos sukurtas posmas reikalingas sužvarbusiai paprasto žmogaus širdžiai. Knygelė išleista 2004 metais Klaipėdoje. Leidinį jai padėjo išleisti Usėnų seniūnija, bendruomenės žmonės.
Knygos autorė Vlada Biliūnienė ypač gražiai prisimena savo gimtuosius Ambručius. Dabar šis kaimas nėra labai didelis, bet čia kažkada buvo daugiau nei 30 sodybų. Čia gyvenimas knibždėte knibždėjo. Šiame kaime žmonės gyveno draugiškai. Nemažai buvo ir muzikalių žmonių. Taigi patalkiniams nereikėjo ieškoti muzikalių dainingų žmonių svetur, jie buvo vietoje. Kaimiečiai neužmiršdavo nuvykti į Stakių bažnyčią giedoti gegužinėse pamaldose, nuvykti sekmadieniais mišioms, lankėsi garsiuose Šv. Antano Paduviečio atlaiduose. Pagrindinė susisiekimo priemonė – arkliais kinkytas vežimas ar brikelis.
Dabar šiame kaime likę keturi tikri šio kaimo gyventojai. Devyni žmonės gyvena jau atvykę iš kitur.
Savo poezijos eilėse Vlada prisimena Stakių mokyklą (tada buvo pradinė). 1941 metais ji buvo antroje klasėje. Vlados pirmoji mokytoja buvo Zosė Daukšienė. Jai skirtas eilėraštis „Pirmoji Mokytoja“.
Į mokyklą mažajai mokinei teko eiti basai, nešina mamos išaustu ir pasiūtu krepšeliu.
Tą lapkričio dieną nuėjome apžiūrėti buvusios mokyklos. nesulaikydama ašarų, jaudindamasi, man rodė, kurie buvo jos klasės langai, kurie langai mokytojų kambario, kur pertraukos metu sėdėjo jos mylima pirmoji Mokytoja.
Gal daugiau nepasibels į mano namo duris tokių talentingų kraštiečių kaip Vlada Biliūnienė. Vlada – gyvas pavyzdys, kad nereikia pamiršti savo gimtojo kaimo, savo krašto žmonių tradicijų, gyvenimų ir išgyvenimų, mokyklos ir savo pirmosios Mokytojos. Jos gražūs poezijos posmai apie Stakių kraštą papildys ir pagražins mano 30 metų rinktus prisiminimus.
Norėčiau paprašyti ateinančių kartų, kad tęstų pradėtą Stakių krašto istoriją. Nepamirškite tų paprastų kaimo žmonių gyvenimų, išgyvenimų, tradicijų. Nepamirškite mokyklos ir savo pirmosios Mokytojos.
Stakių filialo vyr. bibliotekininkė Albina Aleksienė

Fotografijos


Vlada Minalgaitė-Biliūnienė prie buvusios Stakių pradinės mokyklos. 1941 m. ji buvo antraklasė. Fotografuota 2007 m. lapkričio mėn.

Vlada Minalgaitė-Biliūnienė buvusios mokyklos kieme. Fotografuota 2007 m. lapkričio mėn.

Poezijos knygelė „Rudens paunksmėje“


Keletas kūrybos darbų iš poezijos knygelės „Rudens paunksmėje“
Baladė apie dingusį kaimą
ŽEMĖ VYTURIŲ
Tenai, tenai už paprastų laikųDar skamba žemė nuo giedorių vyturių
Tarpu lygių, lygiausių lygumų,Prie girių prisiglaudę, prie žalių,Garsėjo dainomis ir „dūdomis“ plačiaiGimtasis mano kaimas AMBRUČIAI...
Rausvajį molį vartė žemdirbiai,Ir dobiluose ganėsi žirgai,Rugiuos griežlė vaikučiais vedina,Varškės vis krėsdavo, neklausus, ar gana.
Ten žemė sotiems dobilams skirta,Rugiams ir kviečiui dėl pyragų,Artojo prakaitu sūriai merkta,Taip sunkiai raižyta noragų.
O linai, lineliai mėlynakiai, –Tyli jungtis su dangumi,Juos laumės saugodavo naktį,Išsklaidę vėjus maldomis.
Ir triūsė kaimas kaip viena šeima,Ar rugiapjūtė, ar javų kūlimo metas,Vieni kitiems talkavo, ruduo tai ar žiema.Ir po talkų ir vakaronių ratas.
Linų rovimas – tai gražiausia šventė,Mergaičių, moterų šaunus būrys.Kai vakare gubas suramstė,Dainų aidus kartojo pagirys.
Atrodo, rūpesčiai visi nuskriejo,Jaunystės ryžto, grožio užburti,Ir būgnai trankėsi, ir patalkiniai ėjo,Rovėjų skardžiabalsių kviečiami.
Armonikos garsuose raitėsi „suktiniai“,„Liktarnos“ švietė gluosniuos ant šakų,O šventė baigėsi šešėliais paskutiniais.Ir saulė atnešė naujų darbų.
Tyliais baltų gegužių vakarais,Kada saulėlydis nurausvina laukus,Girdėjos „rago“ balsas prakilnus,Į gegužines pamaldas jis šaukdavo visus.

1941-uosius prisiminus. Jurbarko rajono Stakių pradinės mokyklos Mokytojai DAUKŠIENEI
PIRMOJI MOKYTOJA
Pro langus saulė nuolatosGelsva, kaip lino pluoštas.Kaip mokytoja prie lentos,Su šypsenėle skruostuos.
Tiesi, kaip liepa ir graži,Supynus gelsvą kasą.Matau kaip šiandien – Dievaži,Tą ranką dailiai rašant.
Nepamiršau ir tos dienos,To pilkojo rugsėjo,Kada po vasaros gerosĮ klasę vėl suėjom...
Suėjome. Bet ne visi,Liūdėjo tuščias suolas.Smalsiai žiūrėjome į jį,Bet nieko nežinojom.
Tiesos žinoti nevalia...– (Mes buvom antraklasiai).O mama, mama! Tu šalia –Ir klausiu jos nedrąsiai.
Tu per maža žinoti tai,Kas šiemet atsitiko –Tie skaudūs netekties randaiIr paslaptys nežinomybėj liko.
*
Bėgo dienos, tolo atminimai,Bet mintis vis grįžo atgalios.Prie tų skaičių, raidžių lyg žvaigždynai,Ir klaikios žinios: – Ji Sibiro keliuos.
Taip niekad nieko apie ją Daugiau nesužinojau.Tik raidės blėso lentoje,Ir rudenys miglojo.
Ar saulė švietė, lietūs lijo –Jau smilkiniuos balta gija.Pirma raidelė pasilikoMan širdyje, gyva, gyva.
Jei ir sutiksim – nepažinsim,Nei jūs manęs – nei aš.Norėč dar kartą jums atnešti,Į klasę neužmirštuoles...
Informacija paimta iš Stakių filialo vyr. bibliotekininkės Albinos Aleksienės darbo „Susitikimas rudens paunksmėje“.